Paskendusi kasdienybės triukšme, nebegirdėdama savo minčių, klimpdama rūpesčių liūne, blaškydamasi informacijos gausoje, mėgindama atrinkti tai, kas artima nuo to, kas jau tik beatrodo taip, džiaugdamasi trumpomis atokvėpio sekundėmis, pasiklydusiomis darbų lavinoje, klajodama knygų puslapiuose tomis atsainiomis petraukėlėmis, traukiu pamažu apžėlusiu durpynu į vakarą, kuriame saulė taip gražiai gula į vandenyno dugną. Aš lyg seku paskui ją, bet iš tikrųjų tik lydžiu jos spindulių tylų aidą pavargusiomis akimis. Tas spindulių takas – nei per ryškus, nei per blankus. Jis būtent toks, kad neskaudintų nuo nuovargio primerktų akių, siekiančių atokvėpio ir poilsio.

-Šauk man į sielą. Pataikyk tiesiai į taikinį. Štai čia, - bedu pirštu į krūtinę. - Būk geras, nesužeisk. Būk tikslus. Nenoriu kentėti. Noriu užtikrintai žengti ten, kur žemė nusidažys raudonu mano krauju. Noriu pajausti, koks tas gyvenimas ten – anapus pilkos kasdienybės.

Mano vaizduotė kuria paveikslą. Jame ji ir vėl piešia slėnį. Eglynu apaugusį kalno šlaitą. Ir vienišą trobą to kalno papėdėje. Žengiu į jį samanų kilimu tarsi iš kitos dimensijos ir tą pačią akimirką pajuntu palaimą ir ramybę – tokią ramybę, kurios taip tūksta mano kasdienybėje. Tokią remybę, kurioje nėra jokio kito pasaulio – tik aš ir tas slėnis iš mano vaizduotės.

Ant darbo stalo ką tik užplikytos kavos puodelis. Šviežiai maltų pupelių kvapas kutena mano uoslę ir tarsi viliojanti moteris gudriai piršteliu vilioja tam pirmam gurkšniui, kuris prikeltų iš seniai jau išsisklaidžiusių miego draiskalų. Nors už lango dar tik aušta, darbo stalas jau nukrautas dokumentų šūsnimis, reikalingomis patikrinti sąskaitomis, banko ataskaitomis su gautais ir atliktais pamokėjimais, atspausdintų eletroninių laiškų lapais su paryškintomis eilutėmis šios dienos užduotims, užsakymais, kuriuos reikia padaryti ir dėžėse sugulusiomis prekėmis, kurias reikia patikrinti ir išdėlioti į lentynas. Darbo kalendorius mirga nuo darbų gausos – jie jau ne tik kad sunumeruoti, bet ir spalvomis sužymėti šiandienos prioriteto tvarka.

Kalbėk su manimi! Net jei nuo tavo žodžių sugriūtų pasaulis. Net jei saulė sudegtų ir iš jos teliktų suanglėjęs kamuolys pilkėjančiame danguje. Kalbėk su manimi! Tegu griūva mėlynas dangus. Tegu jis pasrūva saulėlydžio krauju. Tegu nudažo viską aplinkui raudonai. Kalbėk su manimi! Tegu vėjai suka tornadus aplink mus. Tegu audros išdrasko gimtus miškus. Tegu žvėrys kaukia tarsi prieš nelaimę. Kalbėk su manimi! Net jei balansuočiau ant bedugnės krašto. Net jeigu nebūtų mus jungiančio tilto. Kalbėk su manimi! Iššauk man tai, ką turi, o gal nori pasakyti. Kalbėk su manimi! Tik netylėk. Kalbėk, net jei žodžių pritrūktum. Net jei nežinotum, ką ir kaip pasakyti. Jei akys meluotų tylos natomis. Vis tiek kalbėk su manimi. Kalbėk ta beprasme tyla – aš pagausiu jos merdinčius žodžius kažkur bejausmėje sieloje, kažkur užslėptus krintančių lapų šusnyse. Aš suprasiu vėjo šnaresnį ir priglausiu jo aidą išdraskytoje širdyje.

Medžių lapai nudažė parko kilimą įvairiomis spalvomis. Lietus ir vėjas ėmė jį plauti, pirmosios šalnos pakando jų grožį, jie pamažu ėmė praradinėti savo žavesį, savo pasaką nustojo sekti rudens magija. Sparčiai ilgėjantys vakarai, kur ne kur įžiebia pirmąsias žvakeles... Ir tada pamatau tave, pareinančią namo. Už pavaduko vediesi taip mylėtą šunytę. Jūs einate tuo taku kaip įprastai. Tu kiek pakumpusi. Lyg skubi, bet eini pamažu. Pareini namo. Aš laukiu tavęs. Nuploviau stalą ir ruošiausi dengti staltiesę. Tačiau atsisėdau to nepadariusi. Ne staltiesėje esmė. Juk niekada jos netiesdavom. Užtat visada gerdavom kavą. Kylu nuo stalo ir kaičiu arbatinuką. Visada taip darydavau, kai paskambindavai, kad ateini kavos. Dedu puodelius ant stalo. Ir plikau kavą be cukraus, kaip visada mėgdavai. Neruošiu ypatingų pietų. Pavaišinsiu tuo, ką gaminau šiandien. Visada taip darydavau. Niekada neišleisdavau namo nepavalgiusios. Ruošiuosi ir laukiu. Laukiu to skambučio į duris. Širdyje tiek daug neišsakytų žodžių, neišpasakotų istorijų, neišlietų emocijų. Nes nebeateini taip dažnai kaip anksčiau. Nes tas vienas apsilankymas metuose nesumažina, o tik padidina ilgesį. Matau tavo veidą, tu sėdi ant tos pačios kėdės, kaip visada toje pačioje vietoje. Tik... nebėra tų namų jau... nebėra tos mūsų virtuvės... tos kėdės... ir tave laikas išsinešė kažkur, iš kur sugrįžti tik kartą metuose. Bet aš girdžiu tavo balsą. Ir viską atiduočiau už akimirką, kad galėčiau tave apkabinti. Ne prisiminimą. Ne atvaizdą. Ne nuotrauką. O tave - gyvą, ne anam, o šiam pasaulyje. Kad galėčiau tave paliesti ir pajausti tavo šilumą, išgirsti tavo balsą, ne kažkur aide, o čia - šalia manęs. 

O ar žinai, kad kai ošia jūra, ji dainuoja pasaką apie smėlio smiltelės kelionę saulės nubučiuotu pajūriu. Vėjas jos geriausias palydovas. Jis pasakotojas, nes tik jis mato ir byloja visus smiltelės laiko nuotykius. Jis nešioja ją ant rankų tarsi pienės pūką, o ji krykštauja linksmu balseliu, juokiasi ir džiūgauja, nes pasaulis toks šviesus, toks saulėtas ir tas vaikystės kelias toks lengvas lengvas...

Saulė žaidžia rasotoje pievoje, dalindama saulės zuikučius į visas įmanomas puses. Juos gaudo lauko vėjas ir nešioja tarsi laukimo aidą po miškus, laukus, slėnius ir klonius. Tokį ankstyvą vasaros rytą norėčiau imti tavo mažą rankutę ir eiti į tą pievą kartu su vėju gaudyti saulės zuikučius. Bet dar kol kas stoviu toje pievoje basa ir gniaužiu tuščią delną, tarsi mankštinčiau ranką laikyti mažą rankutę. Einu mažais žingsneliais tarsi mokinčiausi iš naujo vaikščioti. Einu basa, kad jausčiau kiekvieną žolės stiebelį pievoje, kad jausčiau kiekvieną gėlę, kad kiekvienas šapelis dirgintų mano pėdas. Mokausi iš naujo vaikščioti basa – kaip vaikystėje. Juk lakstydavau po pievą ir niekas iš tų gamtos stebuklų nedurdavo kojų. Niekada nesusimąstydavau, kad pieva gali būti nepatogi eiti. Grįžtu mintimis į vaikystės miesto parkus, kur skindavome čiobrelius, rinkdavome liepų žiedus, kur ant antklodės gulėdavom ir žiūrėdavom į mėlyną dangų klausydami močiutės pasakų...

Ruduo parke... Tylus ir saulėtas rytas. Ir mudvi. Aš ir mano Mūza. Einame neskubėdamos parko takeliu. Šiaurės vėjas bučiuoja veidą. O motušė saulė glosto nugarą spindulių ranka. Negirdžiu ir nematau nieko, nes būtent tada mano pojūčiai stipriausi. Dėkoju dievams ir visatai, kad mano patarška tyli ir kažką mąsto. Ji netrukdo man. Aš netrukdau jai. Einam abi į tylų rytmetį su vėju dainuoti dainų, kurių nemokam ir kurių mokėti mums nereikia. Mano sieloje skamba auksinės natos, kviečiančios medžių lapus į paskutinį šokį. Kviečiančios paaukoti dievams gyvastį ir papuošti žemę įvairiaspalviu kilimu, kad einant būtų minkšta kojoms, kad kvepėtų rudenėjančia žeme, kad jų lengumas išvalytų sielą nuo melo ir apgaulės, kad joje nusėstų meilės ir tyrumo dulkės...

-Mirktelk man akį. Pamok man ranka. Pakviesk mane. Ir... Aš visada atsakysiu.

-Kviečiu arbatos... Gersi?