Saulė žaidžia rasotoje pievoje, dalindama saulės zuikučius į visas įmanomas puses. Juos gaudo lauko vėjas ir nešioja tarsi laukimo aidą po miškus, laukus, slėnius ir klonius. Tokį ankstyvą vasaros rytą norėčiau imti tavo mažą rankutę ir eiti į tą pievą kartu su vėju gaudyti saulės zuikučius. Bet dar kol kas stoviu toje pievoje basa ir gniaužiu tuščią delną, tarsi mankštinčiau ranką laikyti mažą rankutę. Einu mažais žingsneliais tarsi mokinčiausi iš naujo vaikščioti. Einu basa, kad jausčiau kiekvieną žolės stiebelį pievoje, kad jausčiau kiekvieną gėlę, kad kiekvienas šapelis dirgintų mano pėdas. Mokausi iš naujo vaikščioti basa – kaip vaikystėje. Juk lakstydavau po pievą ir niekas iš tų gamtos stebuklų nedurdavo kojų. Niekada nesusimąstydavau, kad pieva gali būti nepatogi eiti. Grįžtu mintimis į vaikystės miesto parkus, kur skindavome čiobrelius, rinkdavome liepų žiedus, kur ant antklodės gulėdavom ir žiūrėdavom į mėlyną dangų klausydami močiutės pasakų...
Tikrai? Ar tikrai prabėgo tiek daug metų? Tiek paveikslų pasikeitė prieš akis. Tiek vaizdų nubluko kažkur į atminties klodus. Ir nebeliko tų nerūpestingų vasaros dienų pas močiutę parke...
Apsidairau... Pieva ne ta kaip kadaise. Ir saulė ne ta. Nebekvepia čiobreliais ir liepų nematyti. Akmeninės tvortos. Žolė žalia, bet ne tokia kaip tame parke. Ir suspaudžia širdį mano vaiksytės prisiminimai. Ir duodu jiems priesaiką, kad išmokinsiu tave mylėti tą parką su kvepiančiais čiobreliais ir žydinčiom liepom. Kad eisime ten kartu lakstyti po pievą basomis kojomis... Kad gulėsime ant pievos ir skaičiuosime paukščius, sukančius ratus saulės spinduliuose. Ir tada aš seksiu tau pasaką apie mažą geltonplaukę mergaitę, atradusią tame parke nerūpestingą vaikystę močiutės glėbyje ir svajojančią apie jos laukiantį draugą vilką kažkur gimtame mieste. Mes sukursime mūsų vasaros pasaką, apie kvepiančius čiobrelius, žydinčias liepas ir saulėtas vaikystės dienas, apie mažą basakoją mergaitę, saulės nubučiuotu starzdanėlėmis puoštu veideliu, lengva suknele ir didelėmis akimis... Nežinau, ar mėlynomis kaip pats tėviškės dangus, ar žaliomis kaip smaragdas pievomis. Bet ar tai svarbu? Tu būsi pati gražiausia tos pasakos herojė – mano mažoji karalaitė, mano stebuklas, mano didžiausia meilė...
Stoviu šį ankstyvą rytą žalioje rasotoje pievoje ir laukiu... Kuriu pasaką tau. Puošiu ją savo svajonėmis, spalvinu ją saulės kristalais, dabinu vėjo sukeltu dulkių debesiu vieškelyje, kuriuo kažkada eidavau į tą parką, laistau, vasaros lietaus lašais, kad ta pasaka sužydėtų pievų gėlėmis ir kvepėtų pirmosiomis laukinėmis žemuogėmis...
Apsisuku ir grįžtu namo... Laukiu toliau... Laukiu tavęs ir mūsų pasakos toje nuostabioje pievoje...
Add comment
Comments