Ruduo parke... Tylus ir saulėtas rytas. Ir mudvi. Aš ir mano Mūza. Einame neskubėdamos parko takeliu. Šiaurės vėjas bučiuoja veidą. O motušė saulė glosto nugarą spindulių ranka. Negirdžiu ir nematau nieko, nes būtent tada mano pojūčiai stipriausi. Dėkoju dievams ir visatai, kad mano patarška tyli ir kažką mąsto. Ji netrukdo man. Aš netrukdau jai. Einam abi į tylų rytmetį su vėju dainuoti dainų, kurių nemokam ir kurių mokėti mums nereikia. Mano sieloje skamba auksinės natos, kviečiančios medžių lapus į paskutinį šokį. Kviečiančios paaukoti dievams gyvastį ir papuošti žemę įvairiaspalviu kilimu, kad einant būtų minkšta kojoms, kad kvepėtų rudenėjančia žeme, kad jų lengumas išvalytų sielą nuo melo ir apgaulės, kad joje nusėstų meilės ir tyrumo dulkės...
Einu tyliu miesto parku į rytmetį... į bundantį miestą... į miegui besiruošiančią gamtą...
Einu ir mėgaujuos šia visatos dovana, nes tik laimingieji supranta jos magiją... Tik išrinktiejį mato jos pasaką, o pašauktieji girdi ir uodžia jos dievišką kvapą...
Einu tuo tyliu miesto parku ir jaučiuosi apdovanota visomis pasaulio akimirkomis, supakuotomis į spalvotą rudenį gimtajame miesto parke...
Add comment
Comments