Mirktelk man akį...

-Mirktelk man akį. Pamok man ranka. Pakviesk mane. Ir... Aš visada atsakysiu.

Pasinersiu kartu su tavimi į naują nuotykį, nesitikėdama kažkokių pasakos pilių ir pokylių. Seksiu paskui tave aklai ir visiškoj tyloj. Seksiu paskui tave tikėjimu, kad tu žinai, kur mane kvieti. Seksiu, net jei pasakysi, kad ten kur kvieti niekada nešviečia saulė, kad ten nuolat lyja, kad ten rožės spygliais dienos skaudžiai sminga į kūną. Seksiu, nes visa tai su tavimi atrodo visiški niekai. Seksiu ir ten, kur degina saulės spinduliai, kur alina jos karštis, kur net prakaito lašas ant skruosto yra tarsi skaniausio vandens versmė. Nebijau ir šalčio, nuo kurio stingsta kūnas, atverdamas vartus į mirties slėnį. Nebijau skausmo nei širdy, nei kur kitur. Seksiu tave į pasaulio kraštą, kad ir kur jis bebūtų. Stovėsiu ant skardžio, nebijodama nukristi. Nebijosiu nerti į vandenyno gelmes. Mane vilios paukščio skrydis ir svaiginantis jo krytis į debesų patalą.

Nebijau nieko. Seksiu tave ten, kur eisi tu. Pasitikiu ir pasitikėsiu tavim. Tu laikai mano ranką savojoj ir tavo rankų šiluma sklinda mano venomis. Tarsi magijos pasaulyje, tavo kerai mane užbūrę prieš tiek daug metų, niekaip neišsisklaido. Ir tebūnie. Man beprotiškai patinka būti apkerėtai ir gyventi erdvėje, kuri tik tavo ir mano sukurta. Kurioje nėra nei žodžių, nei natų, nei spalvų. Esame tik aš ir tu. O tai ir yra visi žodžiai, visos natos ir visos spalvos. Mes patys ir esame ta erdvė, kurioje dabar stovime. Kurioje tu tvirtai laikai mano ranką ir vediesi kažkur... ir aš tyliai, paklusniai ir su dideliu proveržiu sieloje seku paskui tave...

Tu atsisuki ir pamerki man akį...