Kviečiu arbatos...

-Kviečiu arbatos... Gersi?

-Žinoma... Tos aviečių lapų. Su medum...

-Žinoma... įpjaustysiu citrinos. Kažkur turiu šaldytuve...

Kaičiu baltajį arbatinuką. Ieškau spintelėje dar vasarą džiovintų mūsų sodelyje augančių aviečių lapų. Randu šaldytuvo kampe pasislėpusią dar visai gražią citriną. Šaukštu kabinu tįstantį medų. Ir dedu viską į arbatinuką. 

Apsidairau. Dievai, kada baigsis tos dulkės? Kada galėsiu vėl grožėtis mūsų sodeliu? Nebijoti išeiti ant terasos ir užkliūti už, vienas velnias težino, kokio laužo ten prikrauto. Apsidairau. Ir iš kelnių kišenės išsitraukiu saują pozityvo. "Apsidairyk aplinkui", - tarsi pati sau sakau. Argi nebuvo verta laukti, plauti, valyti. Stoviu tarp plytomis dengtų sienų ir jaučiu, kaip manyje kyla ir iš manęs veržiasi pasitenkinimo pliūpsnis.

"Taip, nebedaug liko", suploju rankomis ir apsisuku savo nuostabioje virtuvėje. Pilu tik užvirusį vandenį ant arbatos ir degu iš malonumo. Nešu padėklą į svetainę. Sėdu prie dulkėse žibančios eglutės.

Dulkes juk išvalysiu. Grindis išplausiu, remonto atgarsių neliks. Bet visada atminty liks tos jaukios kelios akimirkos vakare su arbata. Liks tie pojūčiai, kuriuos sukūriau griovimo darbų metu rėdant žaliaskarę. Dabar galvoju, kaip sunku kurti kalėdinę nuotaiką namuose šiais metais, bet po kiek laiko didžiuosiuos savimi, kad sugebėjau tai padaryti. Užsimerkiu ir leidžiu tam išdidumui pasklisti po visą mano sielą... sudeginti bet kokio abejingumo krislą... ištirpdyti bet kokios abejonės liekaną... 

Žiūriu į garuojančią arbatą. Kvepiu į save jos aromatą. Tirpstu iš malonumo, kurį manyje sukūrė akimirka... paprasta.. trumpa... bet beprotiškai brangi... ypatingai žavi... ir visada išliekanti atminty...

Kaip gera, kad mums duota atmintis tai atminti...