With pride and joy, the #BookOfThoughts presents a notebook for all of your own thoughts. We hope you take this notebook and use it as a place to save all of your thoughts, feelings, and everything that breathes life into your soul. Maybe all of your plans, dreams and ambitions will end up here, or maybe just fragments of it. Maybe, it will be a safe place for all of your favourite quotes. Maybe, you’ll simply just use it to write down everyday information - addresses, phone numbers, usernames and passwords for all of your favourite sites to shop on. Maybe, while sitting with a cup of coffee, you will use it to write down your thoughts and feelings for the day and what you need to get done, and then, in the evening time, when everything is done, you can reward yourself.
This small white notebook - it is a home for your thoughts, dreams, wishes, ambitions, and plans.
Keep dreaming!
Keep writing!
Keep planning!
Keep enjoying!
While the #BookOfThoughts gifts you some quotes and thoughts to lead you, encourage you and motivate you.

Noteboo size: 108 x 175 mm

#MinčiųUžrašinė – tai miniatūrų rinkinys. Tai trumpi rašiniai apie tai, ką jaučia, mato, kuo gyvena moteris. Kiekvienas rašinys yra iliustruotas fotorgrafija ar piešiniu, labiausiai apibūdinančiu miniatūros esmę. Tai ne kažkieno mintys ir iliustracijos. Tai mano išjausti, išgyventi, iškvėpuoti ir išsaugoti minčių fragmentai, kuriais noriu pasidalinti su savo skaitytojais, kuriais noriu papasakoti, ir galbūt net įkvėpti gyventi gražų, prasmingą ir labai brangų gyvenimą.

#MinčiųUžrašinė - tai lyg kvietimas kartu palakioti mintimis padebesiais. Šioje knygoje nėra istorijos. Nėra jokių įspūdingų charakterių. Nėra jokių dramatiškų išgyvenimų. Joje mano mintys, kurias įkvėpė aplinka, saulė, jūra, lietus, kelionė į pasaulį ir į save, ilgesys, džiaugsmas, skausmas, meilė, ieškojimas, atradimai, sentimentai ir, žinoma, euforija, kad mums duota atmintis. Šioje knygoje nėra jokių pamokymų apie nieką. Šioje knygoje nėra jokių diskusijų ar pamąstymų šių dienų aktualijomis. Ši knyga - tai nieko neįpareigojančios mintys, aplankiusios mane netikėčiausiu metu. Užrašytos tada, kai jos jaustos stipriausiai. Užrašytos tada, kai jas lietė muzikos natos, kai jas vilgė lietus, glostė saulė, kai širdis jautė labai stipriai, kai sielą virpino pojūčiai, o protas liepė viską įamžinti raidėmis. Nes jos turi savybę išlikti, nepasiklysti triukšmo aide. Jos turi savybę sukurti fragmentą, kuris yra didis tos akimirkos liudytojas.

Štai jums balta knyga juodomis raidėmis - daug atskirų užrašytų fragmentų, gimusių iš mano pojūčių, vaizduotės, jausmų ir didelio troškimo įamžinti tai, kas taip brangu atrodo laikrodžio rodyklės žingsnyje...

Kviečiu Jus atsiversti #MinčiųUžrašinė ir pasinerti į mano pojūčių pasaulį... Dovanoju jums gražias, spalvotas, juodai baltas, skambias ir tylias akimirkas, prisotintas meilės, pagardintas atsidavimo, paprieskonintas skausmo ir liūdesio, bet tyras, nuoširdžias ir atviras...

Ateinu pas jus su citata "Kartais mes esame savo minčių vergai"...

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
ISBN 978-609-489-668-2
© Laura Vitkauskaitė-Pačėsienė
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Maketavo ir spausdino UAB „RIDSALES“ kūrybinė spaustuvė

FREE PREVIEW

Sėdžiu įprastoje kavinėje prie to paties staliuko. Ant jo vėl stovi graikiškos kavos puodelis. Nuo ryto saulė žarsto bučinius į žemę, tik spėk juos gaudyti. Jie glotniai limpa prie odos, nuspalvindami ją vasaros spalvomis ir atspalviais.

Aš sėdžiu ir laukiu. Paprastai jis praeidavo tuo pačiu metu. Senis ir jo mažytis šunytis, kuris nuolat tipendavo Senio pavėsyje. Žiūrėdavau į jį ir man prieš akis išplaukdavo Ernesto Hemingvėjaus knygos eilutės:

"Senis buvo liesas ir suvargęs, giliomis raukšlėmis išvagotu sprandu..."

"Jo marškiniai buvo ne mažiau sulopyti, negu burė, o lopai išblukę nuo saulės nelygiomis dėmėmis."

 Jie eidavo pajūrio keliu į vieną pusę. Po kurio laiko lėtai pėdindavo atgal. Ir visą laiką taip sinchroniškai... Lėti pakumpusio Senio žingsniai ir jo pavėsyje lėtai, ne per greitai bidzenantis jo šunytis.

Sėdėdavau kavinėje ir kiekvieną rytą laukdavau jų praeinant. Jie niekada nesidairydavo, tarsi nieko aplink juos nebūtų. Tik didelė plati jūra. Valtis. Ir žuvis.

Kaip Ernesto Hemingvėjo knygoje "Senis ir jūra". Senis ir jo šunytis. Rytas. Pajūris. Ir sustojęs aplink juos laikas. Stebėdavau juos nuo kavinės staliuko ir klausdavau savęs senio žodžiais:

"Laimė ateina pas žmogų įvairiu pavidalu, ir kas gali ją pažinti?"

Mes dažnai jos neatpažįstame. Aš nežinau laimingas jis buvo ar ne. Nežinau jo gyvenimo istorijos. Nežinau, kas jis. Koks jo vardas ir koks jis žmogus. Manoji laimė buvo jį stebėti. Lėtai einantį pajūrio keliu. Jis niekada nepasukdavo galvos į mano pusę ir niekada manęs nematė. Bet aš jį stebėjau kelis metus. Kiekvieną kartą sėsdamasi toje pačioje kavinėje prie staliuko ir imdama kavos puodelį į rankas, jau laukdavau jo kelionės pajūriu. Laukdavau Senio ir jo šunyčio.

Šiemet jau antri metai jis nebeateina. Nei jis, nei jo šunytis. Aš sėdžiu vėl toje pačioje kavinėje. Vėl geriu kavą. Ir kažkodėl vis dar laukiu. Žinau, kad jis neateis. Neatėjo pernai. Nors laukiau visą savaitę. Neatėjo vakar. Neateis šiandien. Ir nebeateis rytoj.

Aš nežinau jo likimo. Ir niekada nesužinosiu. Bet ši pakrantė, ši kavinė ir šis rytinės kavos puodelis man nuolat atneš prisiminimus apie Senį ir jo šunytį.

Gurkšteliu kavos ir mano mintyse atplaukia dar vieni Senio iš Ernesto Hemingvėjaus kūrinio žodžiai:

"Mano žadintuvas — senatvė. Kodėl seniai taip anksti keliasi? Nejaugi todėl, kad nori prailginti nors šią dieną?'"

Kažkodėl žvelgiant į tą mėlyną jūrą, į tą žmonių nuvaikščiotą taką, vėl norėčiau pamatyti jį - Senį ir jo šunytį... Tarsi mano vasaros simbolį, kurį stebėdavau, kurio laukdavau ir kuriuo savaip žavėdavausi rytais... Ta Senio ir jo šunyčio rytinio pasivaikščiojimo harmonija, kurios taip trūksta šiandien prie kavos... Be kurios rytinė kava tą vienintelę savaitę metuose tarsi prarado savo skonį. Tarsi jos aromatas būtų išblukęs rytinėje Kretos saulėje... Tarsi jos skonį būtų nusinešęs išdykęs šiaurės vėjas...

Senis ir jo šunytis... Jūra... Pajūrio takas... Graikiškos kavos aromatas... Ir kažkur iš toli atskriejančios pasiklydusios sirtakio natos...

This book is a collection of my thoughts. Every day, every hour, every minute – every single moment – I find interesting thoughts, phrases, quotes and I take a note of them. I think about their meaning, implication, their importance to my life. This book will bring you feelings of positivity, luminosity, and grace. You will be able to find both my positive and my negative thoughts as there were light and dark moments in my life. I have experienced an immeasurable number of obstacles in my life – I have climbed high mountains, stepped on sharp stones, swam in icy water, and run through the fire to find my meaning and until I made peace with myself and my imperfections. Until I fell in love with myself not the way I am, but the way I have always been. Until I reached the point where I understood that I don’t want to change anything about me and that my imperfections make me my own form of perfect. And I love it. This book contains thoughts I wrote down many years ago. I found them in my old notebooks, dusted them off and allowed them to take a fresh breath of air. I tried not to remember the moments in which I wrote my thoughts down, but rather to experience them again. However, this book also contains thoughts from more recent days. They have been written in the most unexpected places – planes, cars, work, even on holidays. All of these thoughts have been inspired by different places, people, quotes, feelings. I need these thoughts in the same way as I need air to breathe, the same way a fish needs water, or the bird needs the sky, or human beings need love… I invite you into the world of my own thoughts – into my obsessions, my demons and angels, my fortune and pain, my happy and sad moments. Essentially, I am a book – “Pick me up and read me…”

ISBN 978-1-326-81238-6

Imprint: Lulu.com

License: All Rights Reserved - Standard Copyright License

Copyright Holder: Laura Pacesiene

Copyright Year: 2024

FREE PREVIEW

I sit in my regular cafe at my regular table. A cup of Greek coffee on the table as usual. The morning sun sends her kisses to the ground, all you have to do is to catch them. They kiss my skin, colouring it in summer colours and shades.

I sit and wait. Usually, he used to pass the cafe at the same time each day. An old man and his little dog, who constantly fiddled in the shade of the old man. I used to look at him and the same lines from Ernest Hemingway's book always flashed before my eyes.

“The old man was thin and restrained, with a neck riddled with deep folds...”

“His shirt was no less flabby than a sail, and the patches faded from the sun with uneven spots.”

They used to walk along the prom in one direction, and after a while, they slowly walked back, each time in sync. The slow steps of the hunched old man and the jog trot of his dog in his shadow.

I used to sit in the cafe and wait for them every morning. They never looked around, as if there was nothing around them. Just a big wide sea, a boat, and fish, as in Ernest Hemingway's book ‘The Old Man and the Sea’. The old man and his dog. Morning. Seaside, and time which seemed to stop around them. I watched them from the cafe table and asked myself in the old man's words.

“Happiness comes to man in various forms, and who can know it?”

We often don't recognise happiness. I don't know if the old man was happy or not. I don't know the story of his life. I don't know who he was, what his name was or even what kind of person he was. My happiness was to watch him walk slowly along the promenade. He never turned his head and never noticed me, but I watched him for several years. Every time I sat down in the same cafe at the table and took my morning cup of coffee into my hands, I waited for his trip along the seashore. I waited for the old man and his dog.

He no longer walks along the promenade. Neither him nor his dog. I sit in the same cafe and drink the same coffee, and for some reason, I continue to wait. I know he won't come. He didn't come last year, though I waited all week. He didn't come yesterday. He will not come today, and he will not come tomorrow.

I do not know his fate. I will never know. But this coast, this cafe and this morning cup of coffee will constantly bring me memories of the old man and his dog.

With a sip of strong Greek coffee, another words from Ernest Hemingway's book pop into my mind.

“My alarm clock is old age. Why do you get up so early? Is it because you want to extend this day?”

For some reason, looking at that blue sea, at the people walking along the promenade, I would like to see him again - the old man and his dog. They are a symbol of my Summer - I watched them, waited for them and admired them in my own way. I miss that harmony between the old man and his dog's morning walk because my morning coffee is not the same without them. It seems that my morning coffee that one week in the year lost its taste without that harmony. It seems that its aroma faded in the rising Cretan sun. It seems that losing that harmony, the taste of my morning coffee was carried away by a mischievous northern wind.

The old man and his dog. The sea. The promenade. The aroma of Greek coffee. And a lost sirtaki note flying from somewhere far away...

Tai ne pasakojimas apie kažką. Tai pasakojimas, kviečiantis susikaupti ir pagalvoti, dėl ko kuriamas gyvenimas ir kaip jis valdomas – kaip piešiamas jo žemėlapis, kokie jausmai ir kokia gyvenimo erdvė nuspalvina to žemėlapio taškus skirtingomis spalvomis. Ir, žinoma, pagrindinis klausimas gyvenime – kodėl... Pasakojime ieškoma atsakymo į jį. Mėginama pateikti įvairias versijas. Tačiau pateikiamos ne versijos. Pateikiamos tik alternatyvos pasirinkimui, kurios gali pasukti gyvenimo kelią į vieną arba į kitą pusę, tačiau pasuka jį taip, kaip turi būti....

Šiame pasakojime visi šie gyvenimo niuansai pasakojami vieno vienintelio asmens išgyvenimais. Jauna mergaitė, pasirinkusi modelio kelią, atvyksta į Europą jos užkariauti. Ir užkariauja ją. Užkariauja visą pasaulį. Sukuria grožio imperiją, diktuojančią rinkoje madą, kuria ir pristato unikalius projektus. Tačiau Europoje išgyventa didžiausia pagrindinės herojės tragedija sukuria atskirą tamsų pasaulį, kuriame jinai gyvena, kurio varoma tarsi kuru ji kuria stebuklus, kuriuose viena kalba kalba atskiri grožio deriniai – spalva, muzika, judesys... Ir visi jie suteikia prasmę... Visi jie pasakoja apie skirtingus dalykus, kurių išvada viena – grožis, sukurtas tamsoje, skausme, širdgėloje, laukime, meilėje, kuri buvo tokia stipri ir kuri liko tik neišgyvenamas prisiminimas. Ta tragedija – jos gyvenimas, kurio išgyventi ji nemėgino, kuriam ji tiesiog pakluso, nes būtent tragedijos įkvėpta ji mirė gyvenimui ir prisikėlė kūrybai, išgarsinusiai jos vardą visame plačiame pasaulyje...

© Copyright 2013 Laura Vitkauskaitė - Pačėsienė.

All rights reserved.

First published by Wordclay on 17/06/2010.

Second Edition published by LULU Press Inc. on 26/11/2013.

Printed in the United Kingdom.

FREE PREVIEW

„Tą vakarą ji eilinį kartą užkopė į didingosios miesto katedros bokštą pasigrožėti vakarėjančiu miestu. Pažvelgė į apačią ir pasijuto tarsi Dievas, apžvelgiantis savo valdas. Kaip gera jausti tokią valdžią. Ir čia pat sukilo pavydas, kodėl ne jinai valdo pasaulį, o kažkas, ko ji negali suvokti protu. Jautė, jog yra kažkas antgamtiško, tačiau visa tai, kas ją domino, kuo ji gyveno, ji siejo su gamta. Galbūt tas kažkas antgamtiškas ir yra gamta, nuo kurios prasideda žmogaus gyvenimas ir kurioje jis baigiasi. Nežinojo Deim Klar, kad ateis tokia diena, kai ji susidurs su ta antgamtiška jėga. Tik tada tokiems pamąstymams jai laiko nebus. Tada širdį, sielą ir protą valdys kitos mintys. Tada širdį, sielą ir protą temdys jausmų maišatis, kurios ji suvaldyti neišmoks ir kuri kankins, kamuos ją ir didžioji jos pačios lemtis mėgausis ta jos kančia. Ta diena, kai Deim apie tai nesusimąstė ir buvo pradžia visko, ko ji atvyko išgyventi į tą šalį ir ko išgyventi ji negalėjo, nemokėjo ir, galų gale, ko gero, net nenorėjo. Nes ta kančia buvo jos tamsaus pasaulio penas, kuriuo maitinama ji kėlė save kūrybai.“