O ar žinai, kad kai ošia jūra, ji dainuoja pasaką apie smėlio smiltelės kelionę saulės nubučiuotu pajūriu. Vėjas jos geriausias palydovas. Jis pasakotojas, nes tik jis mato ir byloja visus smiltelės laiko nuotykius. Jis nešioja ją ant rankų tarsi pienės pūką, o ji krykštauja linksmu balseliu, juokiasi ir džiūgauja, nes pasaulis toks šviesus, toks saulėtas ir tas vaikystės kelias toks lengvas lengvas...
O ar žinai, kad kai ošia jūra, ji dainuoja dainas apie smiltelės kelionę į tolį. Ji apdainuoja jos nuotykius, sutiktus iššūkius, išgyventas emocijas ir gražiausias svajones.
O ar žinai, kad kai ošia jūra, ji kalba mamos balsu. Ji pasakoja tau apie pasaulį, kuris tavęs laukia tarsi būtum vienintelis jo išsigelbėjimas iš tamsos, iš nusistovėjusios tvarkos ir iš metų metais pabodusios rutinos. Ji tau pasakoja apie pasaulį, kuris laukia tavęs čia ir dabar. Gyvena tuo laukimu, kai širdis ima daužytis vien nuo minties apie tave.
O ar žinai, kad kai ošia jūra, ji kužda mūsų jausmais apie tave – tavo dideles akis, banguotas tavo kasas, tavo plačią šypseną ir skambų balsą. Mes niekada tavęs nesutikome ir niekada tavęs nematėme, bet mylime labiau nei žmogus gali mylėti šiame pasaulyje. Mums tu esi mūsų akių šviesa, apšviečianti vienintelį kelią, kuriuo einame dabar – kelią pas tave.
O ar žinai, kad kai ošia jūra, ji plaka bangas mūsų širdies ritmu. Moja mūsų sielų sparnais lyg bandytų laiką sukti greičiau...
Bet... ar žinai, kad kai ošia jūra, ji tiksi laikrodžio rodyklės dūžiais – nei greičiau, nei lėčiau. Ji tinkamu ritmu skaičiuoja visatos laiką, laukdama tavęs. Ir mes, gyvename tuo ritmu, kantriai ir nekantriai laukdami tavęs.
O ar žinai, kad kai ošia jūra, mes girdime tave. Iš kažkur. Kažkaip. Nežinau – bet jaučiame, kai lėtai lėtai laiko smiltelė keliauja pajūriu pasitikti tos vienintelės ypatingos dienos....
Add comment
Comments