Medžių lapai nudažė parko kilimą įvairiomis spalvomis. Lietus ir vėjas ėmė jį plauti, pirmosios šalnos pakando jų grožį, jie pamažu ėmė praradinėti savo žavesį, savo pasaką nustojo sekti rudens magija. Sparčiai ilgėjantys vakarai, kur ne kur įžiebia pirmąsias žvakeles... Ir tada pamatau tave, pareinančią namo. Už pavaduko vediesi taip mylėtą šunytę. Jūs einate tuo taku kaip įprastai. Tu kiek pakumpusi. Lyg skubi, bet eini pamažu. Pareini namo. Aš laukiu tavęs. Nuploviau stalą ir ruošiausi dengti staltiesę. Tačiau atsisėdau to nepadariusi. Ne staltiesėje esmė. Juk niekada jos netiesdavom. Užtat visada gerdavom kavą. Kylu nuo stalo ir kaičiu arbatinuką. Visada taip darydavau, kai paskambindavai, kad ateini kavos. Dedu puodelius ant stalo. Ir plikau kavą be cukraus, kaip visada mėgdavai. Neruošiu ypatingų pietų. Pavaišinsiu tuo, ką gaminau šiandien. Visada taip darydavau. Niekada neišleisdavau namo nepavalgiusios. Ruošiuosi ir laukiu. Laukiu to skambučio į duris. Širdyje tiek daug neišsakytų žodžių, neišpasakotų istorijų, neišlietų emocijų. Nes nebeateini taip dažnai kaip anksčiau. Nes tas vienas apsilankymas metuose nesumažina, o tik padidina ilgesį. Matau tavo veidą, tu sėdi ant tos pačios kėdės, kaip visada toje pačioje vietoje. Tik... nebėra tų namų jau... nebėra tos mūsų virtuvės... tos kėdės... ir tave laikas išsinešė kažkur, iš kur sugrįžti tik kartą metuose. Bet aš girdžiu tavo balsą. Ir viską atiduočiau už akimirką, kad galėčiau tave apkabinti. Ne prisiminimą. Ne atvaizdą. Ne nuotrauką. O tave - gyvą, ne anam, o šiam pasaulyje. Kad galėčiau tave paliesti ir pajausti tavo šilumą, išgirsti tavo balsą, ne kažkur aide, o čia - šalia manęs.
Kaip norėčiau stebuklo... bet galiu tik gyventi pačiais šviesiausiais prisiminimais, kuriuos tik galėjai sukurti man... tai neįkainuojama vertybė...
Sėdim mudvi... geriam kavą... glostai šunytei jos rudą galvelę, o ji nenuleidžua nuo tavęs savo ištikimų akių. Sėdžiu ir akimis srūva ašaros. Nes prieš mane tik jūsų paveikslas, išniręs iš mano saugomų atminties klodų...
Ilgiuosi tavęs kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, minutę, sekundę... kiekvieną akimirką... Ir dėkoju dievams, kad man duota atmintis... Atminti tas brangias, krištolines, tokias trapias akimirkas, kurios, kaip tada atrodė, nesibaigs niekada, o iš tikrųjų jos ištirpo laike tarsi kylantis rūkas ankstyvą vasaros rytą, palikdamas tik niekada nemažėjantį, sielą draskantį ilgesį... ir laukimą, neapibėžtą nai vieta, nei laiku, neprašomą žodžiais... bet labai labai stipriai jaučiamą...
Add comment
Comments