Kalbėk su manimi...

Kalbėk su manimi! Net jei nuo tavo žodžių sugriūtų pasaulis. Net jei saulė sudegtų ir iš jos teliktų suanglėjęs kamuolys pilkėjančiame danguje. Kalbėk su manimi! Tegu griūva mėlynas dangus. Tegu jis pasrūva saulėlydžio krauju. Tegu nudažo viską aplinkui raudonai. Kalbėk su manimi! Tegu vėjai suka tornadus aplink mus. Tegu audros išdrasko gimtus miškus. Tegu žvėrys kaukia tarsi prieš nelaimę. Kalbėk su manimi! Net jei balansuočiau ant bedugnės krašto. Net jeigu nebūtų mus jungiančio tilto. Kalbėk su manimi! Iššauk man tai, ką turi, o gal nori pasakyti. Kalbėk su manimi! Tik netylėk. Kalbėk, net jei žodžių pritrūktum. Net jei nežinotum, ką ir kaip pasakyti. Jei akys meluotų tylos natomis. Vis tiek kalbėk su manimi. Kalbėk ta beprasme tyla – aš pagausiu jos merdinčius žodžius kažkur bejausmėje sieloje, kažkur užslėptus krintančių lapų šusnyse. Aš suprasiu vėjo šnaresnį ir priglausiu jo aidą išdraskytoje širdyje.

Tu tik kalbėk su manimi! Kalbėk kalba, kurią suprantu. Jei nesuprasiu – aš išmoksiu. Išversiu visus skambius ir begarsius žodžius ir jais, tarsi vatos gumulėliais, šluostysiu krauju pasruvusias širdies žaizdas. Man reikia tų žodžių, kad pagyčiau. Man reikia tų sakinių, kad ir trumpų ir beprasmių, kad rasčiau tave. Man reikia tavo balso, kad ir nebylaus, kad galėčiau kvėpuoti. Man reikia tavo kvapo, kad galėčiau nurimti. Man reikia tavęs, kad gyvenimas įgautų prasmę.

Kalbėk su manimi! Nesvarbu, ką pasakysi. Nesvarbu, kaip pasakysi. Tik kalbėk. Netylėk. Ir aš vėl sulipdysiu save iš tų atskirų, trumpų, gal net beprasmių žodžių. Aš iš jų tarsi mozaiką sudėsiu pasakojimą apie mus. Du, vienas kitą papildančius, žmones, sėdinčius tyliai slėnyje ir be žodžių stenbinčius kritančius ąžuolų lapus...

Ir tu tari pirmuosius žodžius. Aš juos gaudau tarsi oro gurkšnius, geriu į save ir mano siela gyja. Milijonas smulkių šukių liejasi į vieną krištolinį indą. Aš atsimerkiu ir matau rudenėjantį slėnį. Matau jo spalvotą lapų skraistę ir labai stipriai jaučiu tave šalia. Tavo balsas tarsi gyvybės eleksyras. Jis žadina mane iš sudulėjusio miego ir kelia į gyvenimą. Tu kalbi, o aš jaučiuosi saugi. Tu tik kalbėk. Tik nesustok. Tavo balsas apkabina mane tarsi vaiką ir aš pasineriu į tavo kvapą, tarsi į pūkų patalą.

Tu tik kalbėk. Nes kai kalbi, žinau, kad esi šalia. O to dabar taip reikia. Reikia, kad nepalūžčiau. Kad nepasmesčiau savęs, kad sulipdyčiau save iš milijono mažyčių kristalo gabalėlių.

Tu tik kalbėk. Aš trumpam užsimerksiu. Bet tu kalbėk, nesustok. Tik tada, kai aplink mane tamsa, aš jaučiu stipriausiai. Jaučiu tave taip, kaip niekada anksčiau. Tu tik kalbėk. Kalbėk man ir su manimi. Aš girdžiu. Girdžiu jau ne tik siela. Girdžiu tavo atskirus žodžius. Tylius ir ramius. Tu kalbi man. Ir pasaulis nesugriūna. Saulė ir toliau šviečia, vėjas nešoka tornado, o žvėrys nekaukia. Tu kalbi, o aš rimstu. Tik karštos, sūrios ašaros teka skruostais lyg apnuogindamos mano bejėgiškumą. Bet tu kalbėk. Tik nesustok ir aš atrasiu kelią atgal iš bedugnės, į kurią įkritau. Tu tik kalbėk su manimi. Apkabink mane ir kuždėk tylius, paprastus, tik mums abiems suprantamus žodžius. Tu tik kalbėk...