Ant darbo stalo ką tik užplikytos kavos puodelis...

Ant darbo stalo ką tik užplikytos kavos puodelis. Šviežiai maltų pupelių kvapas kutena mano uoslę ir tarsi viliojanti moteris gudriai piršteliu vilioja tam pirmam gurkšniui, kuris prikeltų iš seniai jau išsisklaidžiusių miego draiskalų. Nors už lango dar tik aušta, darbo stalas jau nukrautas dokumentų šūsnimis, reikalingomis patikrinti sąskaitomis, banko ataskaitomis su gautais ir atliktais pamokėjimais, atspausdintų eletroninių laiškų lapais su paryškintomis eilutėmis šios dienos užduotims, užsakymais, kuriuos reikia padaryti ir dėžėse sugulusiomis prekėmis, kurias reikia patikrinti ir išdėlioti į lentynas. Darbo kalendorius mirga nuo darbų gausos – jie jau ne tik kad sunumeruoti, bet ir spalvomis sužymėti šiandienos prioriteto tvarka.

Žiūriu į visa tai ir galvoju, ar gali žmogus tiek padaryti per dieną? Ir neieškau atsakymo niekur  - nei giliai savyje, nei plačiai aplink save, nes žinau, kad gali. Ir dar žinau, kad privalo. Ir galiu patikinti, kad jie visi bus padaryti iki dienos pabaigos – tik nežinia, kada ji baigsis. Bet saulei nusileidus, laikrodžio rodylėms artėjant vidurnakčio link, aš visada išjungiu kompiuterį tik tada, kai visi tos dienos darbai padaryti ir nė vienas nepaliktas rytojui.

Aš – žmogus orkestras, ne tik grojantis visais savo darbo instrumentais, bet ir diriguojantis pats sau. Todėl tas suderinamumas turbūt tobulas, nes puikiai žinau, kada baigiasi viena, ir kada prasideda kita partija. Tik svarbu jas visas suplanuoti, sustyguoti, suorganizuoti ir tada jas atlikti bus vieni niekai.

Žinau, kad šis be galo kvapnios kavos puodelis atšals. Nespėsiu jo išgerti dar garuojančio. Bet iki kava atšals, aš padarysiu begalę darbų ir kiekvieną jų lydės mažytis aromatingos kavos gurkšnis, pasiklydęs čežančiuose lapuose, parkeriu suraitytuose sakiniuose, spausdintuose elektroniniuose laiškuose. Ar ieškosiu tų kažkur pasiklydusių gurkšnių? Ar bandysiu prisiminti jų skonį? Žinoma, kad ne. Atšalusios kavos puodelį pakeis kitas, kuris iki popietės ir vėl atšals.

Tas aromatas tarsi mano darbų palydovas. Jis liudija kiekvieną mano žingsnį, kiekvieną mano žodį, kiekvieną mano skaičių, skaičiuoja lapus, gautus, atsakytus ir išsiųstus laiškus. Tas aromatas apgaubęs mane tarsi migla. Ir turbūt todėl man nereikia skonio, man užtenka kvapo, kad jausčiausi gyva, darbinga, reikalinga...

Įkvepiu juodo tarsi smala dopingo ir pradedu naują dieną, naują savaitę ir įpusėju dar vieną šių metų mėnesį... Skaičiuoju darbus, o jie lydi mane visur, kur beeičiau. Jie užtikrina, kad gyvenimas būtų prasmingas, būtų įdomus, kad juos dirbdama realizuočiau save, siekčiau savo svajonių, kurios gal ir nėra kelias į pilnatvę, tačiau kurios suteikia man sparnus į ją kilti...