Mano išsivadavimas ir mano kelias į brėkštantį naują rytojų...

-Šauk man į sielą. Pataikyk tiesiai į taikinį. Štai čia, - bedu pirštu į krūtinę. - Būk geras, nesužeisk. Būk tikslus. Nenoriu kentėti. Noriu užtikrintai žengti ten, kur žemė nusidažys raudonu mano krauju. Noriu pajausti, koks tas gyvenimas ten – anapus pilkos kasdienybės.

Tu dvejoji. Bet aš pasiryžus. Per ilgai buvau toje būsenoje, kurioje, nuleidus galvą, kažko ieškojau purve ir niekaip negalėjau rasti to, ko ten nebuvau pametusi.

Tavo dvejonės ima erzinti. Aš suprantu, kad tu nenori, kad man skaudėtų. Tu nenori manęs nuskriausti. Tu saugai mane, kaip didžiausią kažkada gautą dovaną. Bet... aš noriu gražesnio rytojaus. Aš noriu saulėto ryto. Noriu pievų, pasidabinusių rasos karoliais. Noriu vaivorykštės kelių ir žaros, kurioje matyčiau tavo siluetą. Noriu užuosti tavo kvapą ir pajausti tavo rankų šilumą. Bet šita pilka masė, kurioje skęstu, atima visas galimybes paliesti svajonę. Todėl man reikia išsivaduoti, kad galėčiau pakilti virš tos nelemtos besibaigiančios apsiniaukusios dienos.

Trepteliu koją, nes prarandu kantrybę. Puolu prie tavęs ir griebiu ginklą.

-Nešausi? Duokš man jį. Šausiu pati - tiesiai į savo sielą. Nesužeisiu jos. Būsiu tiksli. Ir tada, išsilaisvinusi iš kasdienybės gniaužtų, pakilsiu tarsi angelas su gerąja naujiena.

Ech, nutapensiu savo išeiginiais aukštakulniais, puoštais nėriniais, pažliugusia pieva į tolį. Kulniukai smigs į purvą, aplipdami žemėmis. Man, ko gero trins kojas, nes tie bateliai, kiek atmenu, man mažoki. Bet jie beprotiškai gražūs. Beprotiškai elegantiški. Labai stilingi. Einu ta žalia pieva į tolį – ten, kur ganosi avys. Kai nuilsinsiu kojas, priėsiu šalia jų – nerūpestingų tos pievos avių ir papasakosiu joms apie sunkią kasdienybę, apie pilką jos rėmelį ir pamestas, pamirštas spalvas. Kalbėsiu apie nuovargį ir išeities iš jo ieškojimą, apie meilės sau paieškas ir saulės patekėjimą tame prarastame pasaulyje, į kurį ką tik paleidau kulką.

Išsivadavau? O taip! Jei kyla saulė, vadinasi buvo verta pamėginti. Nes saulėtekis yra naujos kasdienybės pradžia. Sėdžiu toje pažliugusioje pievoje nutrintomis kojomis. Šalta, nes ryto rasa glosto mano pavargusias mintis, o pirmieji saulės spinduliai, tarsi motušės ranka, apkabina pečius ir paglosto išsidraikiusius plaukus. Gera matyti ir jausti tokį saulėtekį. Gera išsivaduoti ir nuovargio begalybės ir įkvėpti išsisklaidančio rūko aromato.

Nusiimu tuos gražius batelius ir kartu su jais mano sieloje užsidaro dar vienos durys. Kojas maudžia, bet tai niekis, palyginus su tuo magišku palengvėjimu atsistojus basomis ant pažlugusios pievos. Leidžiu tam užsistovėjusiam lietaus vandeniui suvilgyti ir nuplauti žaizdas. Ryto vėsa skverbiasi per jas į mane ir jaučiu, kaip kylu atgimimui ir esu pasiruošusi naujai – spalvotai, o gal akinimai baltai, krištolo tyrumo kasdienybei.

Vertėjo nužudyti tai, kas slėgė, kas vargino, kas neleido įžengti į ramybę ir pasitenkinimą. Ta vienintelė kulka tam ginkle, iš kurio pabijojai šauti – buvo mano išsivadavimas ir mano kelias į brėkštantį naują rytojų...