Ramybė...

Paskendusi kasdienybės triukšme, nebegirdėdama savo minčių, klimpdama rūpesčių liūne, blaškydamasi informacijos gausoje, mėgindama atrinkti tai, kas artima nuo to, kas jau tik beatrodo taip, džiaugdamasi trumpomis atokvėpio sekundėmis, pasiklydusiomis darbų lavinoje, klajodama knygų puslapiuose tomis atsainiomis petraukėlėmis, traukiu pamažu apžėlusiu durpynu į vakarą, kuriame saulė taip gražiai gula į vandenyno dugną. Aš lyg seku paskui ją, bet iš tikrųjų tik lydžiu jos spindulių tylų aidą pavargusiomis akimis. Tas spindulių takas – nei per ryškus, nei per blankus. Jis būtent toks, kad neskaudintų nuo nuovargio primerktų akių, siekiančių atokvėpio ir poilsio.

Aš sėlinu ta apžėlusia kemsyne. Kojos klimsta į žemę. Ir eiti darosi nepaprastai sunku, lyg ant pečių tempčiau viso pasaulio naštą, o iš tikrųjų nešuosi tik tos vienos besibaigiančios dienos rūpesčius – jų nei daug, nei mažai. Jie nei sunkūs, nei lengvi. Bet, užgulę pečius, jie man nepadeda. O nusimesti jų negaliu – atsakomybė, tarsi tas nelemtas prakeiksmas, neleidžia pamesti jų tam klampiame durpyne, atsiduodančiame drėgme ir lyg ir pūnančia žeme.

Ištiesinu pečius – juk nėra tie rūpesčiai tokie nepakeliami. Nėra jie tokie slegiantys, kad eičiau tarsi kuprius, sulinkęs nuo visų pasaulio negandų. Be to, mane kviečia namolio gulanti saulė. Juos paskutiniai spinduliai, nuspalvinę dangų visa spalvų palete, kviečia tarsi paskutiniam valsui pajūryje. Ir aš paspartinu žingsnį į tą jaukų vakarėjantį paveikslą. Girdžiu vandenyno bangų mūšą ir jos tyškantys purslai padengia mano veidą lengva jūros druska. O bangų šokis tarsi pati gražiausia vakarėjančios dienos muzika ramina išvargusią sielą. Vėjas sukasi aplink mane lyg pats didžiausias šios dramos vilioklis. Ir aš pasiduodu...

Užmerkiu akis ir leidžiuosi paskutiniams saulės spinduliams išglostyti mano mintis. Mano protas atsiveria laisvei ir tada suprantu, kokia magija pulsuoja mano venose – ji srūva manimi ir išlaisvina iš nuovargio pančių, kuriuos naras po naro pati nukaliau per ilgą darbo dieną. Stora metalo grandinė krinta nuo manęs su tokiu trenksmu kaip tik tuo momentu, kai aš iškeliu rankas į dangų, dėkodama visiems dievams, kad diena buvo nuostabi, nes turėjau ypatingą progą ją išgyventi. Ir nesvarbu kokia ji buvo, supratimas, kad ji buvo, atvėrė mano mintis vakaro malonei... ir ieškotai ir atrastai ramybei.

Mano pavargusį veidą paliečia lengvas šypsnis – tai paskutinis saulės atsisveikinimo bučinys. Palydėjau ją žvilgsniu, o ji apdovanojo mano akis nuostabiu gamtos paveikslu... tarsi primindama, kad ramybė glūdi ne joje, o manyje. Dar ilgai žiūrėjau į dangų toje vietoje, kur visai neseniai žara puošė pakrantę. O paskui apsisukau ir vėl patraukiau atgal į durpyną. Klampojau atgal į savo darbų labirintą, mėgindama surinkti paskutinius, dar užsilikusius darbų likučius ir sudėti, surūšiuoti, surikiuoti juos kitai dienai. O mano sieloje aidais ir gražiausiomis spalvomis sielos ramybę saugojo pajūrio ir gęstančios saulės prisiminimai...