Sėdžiu prie stalo kažkokioje senoje troboje...

Sėdžiu prie stalo kažkokioje senoje troboje. Lyg kažkur kalnuose. Lyg kažkokiame slėnyje. Bet visiškame gamtos prieglobstyje. Kažkur, kur nėra nė gyvos dvasios. Tik kalnai. Slėnis. Sena troba. Ir aš jos viduje. Sėdžiu prie stalo. Seno, medinio, grubiai apdirbto. Nežinau ar židinyje savo šokį šoka ugnis, glamonėdama gerai išdžiuvusį medį. Rankomis jaučiu šilumą. Ji teka į mane iš puodelio, kurį laikau stipriai suėmusi rankomis. Nežinau, kas tame puodelyje. Uodžiu kalnų žolelių aromatą. Mano uoslę glamonėja kalnų čiobrelis. Tai jo aromatas sklinda iš to puodelio. Ne tokio, kurį aš su malonumu liečiu namuose. Jis nė iš tolo nepanašus į balto porceliano dirbinį, kurį mano rankos įpratusios liesti. Jis paprastas molinis puodelis, kokį tikėtumeis rasti tokioje troboje. Bandau pakelti akis ir apžiūrėti, kur esu. Akmeninės sienos. Žemos lubos. Keisti mediniai baldai. Ir tas laiko pojūtis, lyg nepriklausyčiau šiai trobai. Ne, ir nepriklausau jai. Ji mano vaizduotėje, atklydusi iš svajonių apie kalnus. Apie baltas jų viršūnes. Apie pūgas ir vėjus, šokančius valsą viršukalnėse ir slėniuose. Ir ugnies tarsi gimnastės triukus židinyje.

Aš sėdžiu prie to medinio stalo troboje ir laikas verpetais sukasi aplink mane. Tačiau jis nenukelia manęs į jokius amžius. Ir tai gerai. Nes laiko čia nėra. Atidarai duris ir žvelgi į tuos kalnus, kuriuos myli arba kurių nekenti. Kurie tokie galingi, kad grumtis su jais neverta jokia kaina. Ir jokie statymai nepadės nugalėti. Laimėtojas čia tik vienas – jie. O aš tarsi mažas, bereikšmis gamtos sutvėrimas galiu jaustis tik jų dalimis. Galiu jaustis, kad priklausau jiems, nors nesu jų sukurta. Nesu jų užauginta ir esu jiems svetima. Ir jie man svetimi. Tik ta svajonė pajausti jų didybę, jų tvirtybę ir jų negailestingumą įkalino mane šioje troboje.

Žvelgiu į temstantį horizontą ir meldžių jų malonės. Meldžiu jų leisti prisiliesti prie tos didybės. Leisti tapti menka jų dalimi. Leisti įkvėpti tos magijos ir pradingti jų sniego lavinos griūtyje...

Sėdžiu toje senoje troboje kažkur kalnuose... Gal slėnyje... Kažkur ten, kur gamta valdovė ir visi paklūsta jai. Sėdžiu ir semiuosi energijos, kurios čia niekas neskaičiuoja, niekas nesidalina ir niekas nevagia. Jos čia tiek, kad gali semti saujomis, pilti į save, mėgautis ja ir pakilti žiš dausų į dievybę...