Aš esu medis. Giliai šaknimis įsiskverbusi į svetimą žemę. Šakomis žaidžiu svetimu vėju. Stiebiuosi į svetimą saulę. Ir mėginu džiaugtis svetimais metų laikais.
Kraujuoja mano šaknys toj žemėj. Taip senai bandau joje prigyti, kad net nebežinau svetinga ji ar ne. Derlinga ji ar tik akmeninga. Gaivūs jos lietūs ar žudančiai negailestingi. Skaisti jos saulė ar pikdžiugiškai blausi.
Kraujuoja mano šaknys toje žemėje. Netinka man jos dirva. Ilgisi jos tų lygumų, iš kurių jau kartą skausmingai buvo išrautos. Ilgisi tos deimantinės ryto rasos, kai saulė, kopdama į vasaros karštį, švelniai glostydavo mano šakas. Vakaro žaroje ji visada lydėdavo sapnan vėjo lopšinėmis.
Menu tą tolimą žemę savo sapnuose. Raudu be ašarų. Aimanuoju be žodžių. Skundžiuos nebyliomis lūpomis pati sau ilgesio strėle perverta širdimi.
Kraujuoja mano šaknys svetimoj, akmeningoj žemėj. Ir neguodžia manęs atšiaurus vėjas, merkiantis jo padlaižys lietus ir tartum iš gėdos už debesų užsklandos besislepianti saulė.
Kraujuoja mano šaknys toj svetimoj žemėj, kurią kažkada pasirinkau sielvarto spalvomis nutapytame paveiksle.
Pajudinu savo šaknis. Jos kraujuoja, o tai reiškia, jog jos neprigijo ir šaukte šaukiasi gimtųjų miškų, samanu kilimu dengtų jų slėnių, ankstyvomis žemuogėmis kvepiančių proskynų.
Aš esu medis, išrautas ir pasodintas netinkamoje žemėje, šakomis besistiebiantis ne į saulę, o atgal į kraštą, kuriam priklauso mano šaknys...
Add comment
Comments