Vakaras...

Tą naktį buvo tamsu kaip niekad. Tamsu ir tylu. Girdėjosi tik tylios jūros bangų aimanos, joms atsitrenkiant į krantą. Kažkur žaidė vėjas, bet ir jam buvo neįdomu tyli, tamsi pakarantė ir kažkur tolumoje mingantis miestas. Jo blausios švieselės bandė pasiekti tamsų paplūdimį. Bandė paguosti aimanuojančią jūrą. Bandė pakviesti vėją pažaisti. Tačiau jam kvietimas buvo nė motais. Jo neviliojo nei šilkinės užuolaidos ant pravirų langų, nei žiedų aromatai ant palangių. Jis klaidžiojo kažkur tamsaus miesto gatvėmis. Lyg ir paklydęs. Lyg žaisdamas. Lyg šokdamas. Bet tos jo klajonės buvo tokios betikslės. Tokios kaip ramią vasaros naktį. Kažkur klaidžiojo. Nieko neieškojo. Nieko nenorėjo. Ir jam viskas buvo neįdomu. Gal todėl jūra tyliai aimanavo, nes niekas nesuteiktė jai galimybės šėlti. Vėjui šią naktį ji buvo neįdomi draugė.

Tolumoje mingantis miestas buvo jam įdomesnis, nes galėjo tyliai pasislėpti jo gatvių labirintuose ir, niekieno netrukdomas, ieškoti išėjimo. Taip jis ir klajojo. Čia vienur žvilgtelėdamas pro pravirą langą. Suošdama šilkinė užuolaida nuo jo kvėptelėjimo ir vėl nurimdavo. Čia kitur jis atsidusdavo, įleisdavo lengvą gūsį į prieblanda alsuojantį kambarį. Dar kitur jis nedrąsiai įžengdavo į kambarį ir pažvelgdavo į miegančiuosius, vėsia ranka paglostydamas jų drėgnus plaukus. Ir po to vėl tyliai išeidavo pro tą patį pravirą langą.

Jis tą naktį kaip nerami siela blaškėsi po tylų miestą. Bet tokios klajonės jį ramino. Leido pagalvoti. Leido pasižvalgyti. Leido lėtai pažioplinėti. Toks vakaras kaip šis – tai tylos, ramybės ir nepaprastos tamsa alsuojančios nakties paveikslas.

Ir tik vienintelis mėnuo iš žvaigždėta pižama pasipuošusio dangaus stebėjo vėjo klajones. Jis stebėjo jį tarsi neramią sielą, klajojančią šešėlių sukurtame pasaulyje. Stebėjo ir grožėjosi jo ramybe. Jo smalsumu. Jo tylia gaiva. Ir visišku atsipalaidavimu. Jis stebėjo jo poilsį prieš rytą, kada jis grįš atgal į jūrą ir, sudaręs grėsmingą sąjungą su ja, ims šėlti, suktis, šokti, vaitoti, o jūra pritars jam purslotomis bangomis, muš pakrantę, dovanos jai iš dugno prikeltas kriaukles, jūržoles, akmenėlius. Dovanos pakrantei tai, kas jai pačiai brangu, kas jai pačiai gražu ir kas priklauso tik jai vienai.

Stebi mėnuo nakties idilę. Merkiasi jam akys nuo ramybės. Tamsa glosto jį. Jūros bangos lengva mūša dainuoja lopšinę. Ir jo akys pamažu merkiasi miegui. Jis pasitinka saulę kažkur toli jūros horizonte...