Apsvaigus nuo tamsos, kuri karaliauja aplink mane ir mano viduje. Bet ji neryja manęs. Mėgaujasi manimi lygiai tiek pat, kiek aš mėgaujuosi ja. Lyg lygiavertės partnerės, atiduodamos duoklę viena kitai, papildydamos viena kitą, išgrynindamos viena kitą iki perlų baltumo akimirkų. Mes gėrimės viena kita ir džiaugiamės viena kita, uždarydamos savyje šviesos spindulį, tarsi gyvybiškai mums svarbų energijos šaltinį, kad ir toliau spinduliuotume ramybe, paskendusia mumyse, mūsų tamsiuose sielos labirintuose.
Visada sakau, kad esu tamsios sielos žmogus. Ne. Ne blogąja prasme. Tiesiog tamsa manyje sukuria ramybę ir saugumo uostą, joje jaučiuosi patogiai visomis prasmėmis.
Dejuoju, kad man trūksta saulės. Trūksta giedro dangaus, bet mano siela dega šviesoje. Svyla tarsi vampyras, dejuojantis nuo atsiveriančių žaizdų. Ji šaukiasi akmenuoto požemio ir, atradusi galimybę, neria į jo vėsą. Mano sielai saulė nuostabus dievo kūrinys, į kurį gera žiūrėti ir kuriuo gera gėrėtis pro mažytį langelį.
Ech, pasauli! Nuostabusis balanse tarp tamsos ir šviesos! Aš esu tamsos pusėje, bet be galo myliu šviesą. Nėra manyje balanso. Mano sielos ramybė ir mano troškimai šiandien skirtinguose svarstyklių lėkštelių aukščiuose. Ramybė iš aukštai žvelgia į ryto dangų ir vėl tyliai užsisklendžia už tamsių kambario užuolaidų. Nes tai mano komforto riba...
Add comment
Comments