Likimas...

O jis sėdi savo soste... Toks išdidus... Bet kiek pakumpęs. Ant galvos užsimaukšlinęs juodą gobtuvą. Sėdi susimąstęs. O jo kaulėtuose pirštuose žvilga perlų virvelės. Jis varto jas tarp tų bespalvių pirštų. Glostinėja jų žvilgesį. Gal ir grožisi jomis. Tačiau bespalvės akys tuščios. Jos tik žiūri į vieną tašką. Kažkur mąsliai pro šoną, o jo pirštai negailestingai tampo tas virveles. Kiekvienas kitas tų virvelių galas skaudžiai įsmigęs į mano kūną. Kiekvienas jų timptelėjimas perveria skausmu iki kaulų smegenų. Ir nenoriai judu jų ritmu. Nesipriešinu. Nes kiekvienas pasipriešinimas tarsi lašas nuodų tiesiai į veną aptemdo protą. Akys apsipila krauju. Kūnas įsitempia. Protas atsisako tikėti. Širdis nebenori jausti. Tačiau siela spurda kažkur giliai viduje. Ji plasnoja sparnais taip tankiai, tarsi mėgindama išsivaduoti. Ji tarsi paklydęs paukštis suka ratais ieškodama būdo ištrūkti. Ieškodama būdo nukirst tuos perlų karolius ir... ištrūkti į laisvę. Ji ras būdą, kaip pažerti tuos perlus į purvą, kuriame klūpiu ir bijau pakilti. Turbūt tik tada, kai pamatysiu juos, smingančius į žemę, apsitaškančius purvu, pasidengiančius dulkėmis ir jų blėstančiame žvilgėjime pamatysiu savo pačios žlugimo paveikslą, suprasiu, kad tas ponas, kuris ten sėdi patogiai ir tampo mano virveles, yra ne mano šeimininkas, o mano kūrinys. Tada aš sugebėsiu pakilti ir išsivaduoti iš jo kerų. Likimas - ne mano šeimininkas. Likimas – mano pačios gyvenimo rezultatas. Jis tampo mane už virvelių, tačiau tas virveles pati jam ir padaviau. Įdėjau jas jam į delną ir paklusniai nusilenkiau. Atsiklaupiau prieš jį. Ir nuolankiai priėmiau skausmą, kurį jis sukūrė smeigdamas virvių galus man į kūną.

Ką aš darau? Kodėl paklūstu tam, kurį pati kūriu? Tai aš jį nukaliau iš grūdinto plieno ir iškėliau ant pjedastalo ne parodai, o savęs pavergimui. Kodėl leižiu savo kūriniui mane valdyti?

Čiumpu kūjį ir užsimojus trenkiu į jį. Vėl. Ir vėl. Ir vėl... Aš pakeisiu to kūrinio formą. Perpurkšiu kitais dažais ir į rankas įsprausiu ne virveles, o žibintą. Jame uždarysiu saulės šviesą, kad ji niekada neišblėstų ir visada primintų man, kad aš - aš vienintelė esu savo pačios šeimininkė, savo pačios valdovė, savo pačios šviesos nešėja. Ir kol ją nešiu, tol manasis kūrinys bus šviesus, spalvotas, skambės ramiomis natomis. Ir aš neklūposiu prieš jį, o eisiu greta jo. Aš ir mano likimas. Ne vergvaldiškų santykių, o partnerystės sutartimi patvirtinta mūsų sąjunga...