Man čia visada gera sugrįžti...

Man čia visada gera sugrįžti. Sugrįžti čia, kur širdis dainuoja, o siela skaito poeziją. Čia, kur aš tarsi ant scenos atlieku man svarbiausią kūrybinį vaidmenį. Čia, kur mano pasaulis padalina mane į dvi dalis ir paskandina jų pačių spalvų aiduose. 

Prisiliečiu prie šalto akmens. Pušys, ošdamos savo melodiją saulės spulinduliuose, šešėliais glosto mano galvą, o akmens vėsa įsiskverbia į mano kūną tarsi energijos syvai. O ramybės oazė ir ta šventa tyla apgobia tarsi senutė močiutės skara. 

Sėdžiu ant to šalto akmens. Tyliu. Ir užsimerkus geriu į save tą gamtos poemą apie šventovę, kurią atrasti yra dievo dovana ir velnio pagunda, nes papuolus jos vidun, imi klaidžioti jos požemio labirintais be galimybės rasti kelią atgal į pražūtingą žmonių pasaulį. Tampi tos šventovės dalimi, prarasdamas dalį savęs, atiduodamas savo būtį ir pasinerdamas į paslaptį tarsi į pūkų patalą. Pametęs save, tampi tos šventovės vergu ir tarsi apsvaigęs pasiduodi jos vilionėms į save. Atrandi naują pasaulį savyje. Ramų, gražų, šviesų ir beprotiškai tylų. Be jokio aplinkos triukšmo, be žmonių balsų, be juoko, be ašarų, tik iš kažkur atsklystančia tylia, tamsoje pasiklydusia nata...

Užverkit tas duris, nes ta tyla ir ramybė - tai siekiamybė, kurią pamečiau ryto skubėjime, dienos darbuose, vakaro triukšme. Radau ją, prisilietus prie to šalto akmens pušų paunksmėje... Laikau ją saujoje ir nepaleidžiu, nes žinau, kad pametus vėl ilgai ieškosiu... Tik nežinau, ar berasiu...