Kuo matuojamas sielvartas?

Ar žinote, kuo matuojamas mūsų sielvartas? 

Ar ašarų potvyniais, skalaujančiais veidą? Ar negalėjimu praverkti?

O gal rauda be žodžių? Gal į skutelius sudrąskyta siela? Ar į milijoną smulkių šukių sudaužyta širdimi? O gal tai tiesiog krauju pasruvusiomis juodomis mintimis? Gal ilgesiu, kuris nebeišmatuojamas jokiais žinomais vienetais? Gal meile, kuri staiga nutrūko tarsi smuiko styga? 

Kuo matuojamas tas žudantis sielvartas, kuris išplėšia iš vidaus didžiulį gabalą tavęs, kuriame tu saugojai meilę, prisirišimą, rūpestį, džiugesį, švelnumo pilnas akimirkas, juoką ir netgi pyktį, kiekvieną aušrą ir kiekvieną saulėlydį, tikintis, kad ta išsiskyrimo akimirka niekada neateis pas mus. 

Juokiasi manyje kažkas šėtonišku juoku iš mano naivumo, tikėjimo, bejėgiškumo. Tas kažkas juokiasi, o aš skęstu savyje tarsi sūrioje jūroje, ieškodama atsiminimų, kurie padėtų pakilti, išplaukti, atsitiesti. Ieškau savo atmintyje akimirkų, kurios buvo šviesios,  gražios, daug žadančios, nenuviliančios ir pačios įsimintiniausios. Kaip gerai, kad mums duota atmintis ir gebame atminti tai, kas jau išplėšta iš mūsų dabarties ir ritasi laiko dulkėmis į mūsų praeities slėnį. 

Tad kuo matuojamas mūsų sielvartas? Jis matuojamas viskuo, o tas viskas yra beprotiškas skaumas, durklu negailestingai badantis sielą ir širdį... Vėl... Ir vėl... Ir vėl... Laukiu tikėdamasi, kad laikas užgydys tas durklo padarytas žaizdas... Bet žinau, kad taip nebus... Niekada... Liks randas, po kuriuo slėpsis tai, kas buvo taip gražu...