Ruduo tarsi metų pradžia...

Ruduo... Tarsi naujas gyvenimo etapas. Nežinau, kodėl tačiau metus nuolat pradedu ne nuo sausio, bet nuo rugsėjo. Ruduo – tarsi naujų metų pradžia... Naujų idėjų lavina... Naujų darbų sankaupa... Tarsi vėjo gūsis ruduo į gyvenimą įneša begalę pokyčių, begalę naujų spalvų. Kiekvienas ruduo gražus savaip. Bet jis toli gražu nereiškia kažkokios pabaigos, kaip tik – tai tik nauja pradžia – nauji vėjai, naujos spalvos, nauji posūkiai. Ir jaučiu, kaip su šiuo rudeniu įsisuku tarsi karuselėje į tą pokyčių valsą, sukuosi krintančiuose spalvotuose lapuose, kol ima svaigti galva nuo didelių ir mažų permainų, kol pavargsta kojos. Įkvepiu to krintančių drėgnų lapų aromato ir pakėlus galvą matau išskrendančius paukščius. Ir mūsų lizdą paliko paukščiukas. Jis tapo tuščias, lyg ir šaltas... Sukuosi tuščiame kambaryje, tarsi pamirštoje karuselėje žiemą parke... Nyku ir tyku... Žinau, paukščiai sugrįš pavasarį... Labai tikiuosi, kad mano paukščiukas kelio į namus nepamirš, kad visada vilios karštas obuolių pyragas ir arbata... Kad tamsiais rudens vakarais galvos, kaip buvo šilta ir gera pas mamą ir tėtį... Ir staiga suprantu... Tik dabar suprantu, ką jautė mama ir tėtis, kai mes pakėlėme sparnus ir palikome jų lizdą. Kokia dykynė buvo jų širdyse ir kokia tyla gaubė jų pečius, kai staiga nebeliko vaikų klegesio. Dabar žinau, ką reikšdavo tas švyturys tamsoje, kviečiantis namo... Dabar žinau, ką reiškia nebylus skambutis ir bežodžiai pokalbiai.. Tai kvietimas niekada nepamiršti kelio namo. Niekada neleisti jam užželti žolėmis, niekada neleisti pūgoms jo užpustyti...

Gražu rudenį... Ramu ir tyku... Girdisi tik tyliai krentantys ir valsą šokantys medžių lapai... Kažkur klykteli pasiklydęs paukštis. Dar kartą pakeliu galvą į dangų... Kaip gražu rudenį... Gal ta tyla, kurią girdžiu sieloje man seka pasaką apie laimingą vaikų pasaulį, kuris atveria naujas duris, bet visada palieka praviras senas, kad pro jas sklistų tėvų namų šviesa ir šiluma... Kad tam naujam pasaulyje niekada nebūtų tamsu ir šalta... Kad jį lydėtų vaikystės prisiminimai – tarsi spalvoti rudens lapai, krintantys po kojomis, ir vaikystės saulė – kaip niekada negęstantis švyturys...