Einu žeme tarsi didžiuliu kamuoliu. Tokiu įvairialypiu. Tokiu spalvotu. Tokiu margu. Matau pievas, miškus, jūras, kalnus, upes ir ežerus, slėnius. Matau miestus ir miestelius. Visus juos šildo saulė. Gaivina vėjas. Skalauja lietus ir glosto sniegas. Einu aš ta žeme. Einu lyg taku, lyg pievom. Kojos lyg pinasi tarpusavy iš nuovargio, lyg kliūvu už pakelės akmenų. Tačiau einu. Einu aukštai iškėlus galvą. Ne. Ne išdidumo vedina. O noro matyti dangų. Mane veda paukščių takas danguje. Einu lyg jo vedina. Lyg į jį. Lyg dėl jo. Einu ir tiek. Sutinku pakely daug įvairių žmonių. Sutinku įvairių likimų. Sutinku aidą, kuris neša atgarsius veiksmų, kuriuos kažkada netyčia, o gal tyčia padariau. Sutinku likimą. Savo. Jis eina lyg greta manęs. Lyg su manimi. Lyg priekyje. Lyg ir truputį atsilikęs. Lyg ištikimas palydovas. Lyg prievaizdas. Lyg ir teisėjas. Jis man pataria. Bet ne visada sugebu išgirsti žodžius, o juo labiau įminti jų mįslę. Tada klystu. Lyg klumpu. Stojuos. Darau išvadas. Ir vėl einu. Tik tada klausau atidžiau. Ir... Laukiu sugrįžtant aido...
Einu ta žeme... Tokia pasakiškai gražia... Pasakiškai paslaptinga... Pasakiškai sava... Einu ja ir grožiuosi vaizdais, kurie tarsi kino juostoje sminga į praeitį tarsi šešėlis kylant saulei... Einu į dieną... Ji tokia gaivi saulei tekant... Pirmųjų spindulių palytėta sustoju ir įkvepiu... Tada einu toliau... Nes gyvenimas nesustoja... Einu juo ir skaičuoju visas nuostabias akimirkas, kurias išmokau įvertinti, pamilti ir jomis žavėtis...
Add comment
Comments