Ruduo...

Labai mėgstu rudenį, nudažytą įvairiaspalvių medžių spalvomis, kvepiantį moliūgais, klevų sirupu, obuoliais, cinamonu... Ta spalvų ir kvapų harmonija užburia ir pakeri. Ji suteikia sparnus keliauti į rudens šalį. Laikau rankose kvapniosios kavos puodelį, užmerkiu akis ir nusikeliu į dieviškomis spalvomis išmargintą miesto parką... Sukuosi kartu su vėju ir lapais. Jaučiu ant odos rudeniškos saulės šilumos potėpį ir kuždesį į ausį, kad čia paskutiniai jos spinduliai. Ji kviečia jais mėgautis, juos pajusti, kad galėčiau prisiminti tą saulės melodiją gūdžią žiemą... Einu parko takais... Klausau vėjo muzikos ir stebiu lapų tango, sukuosi toje melodijoje kartu su jais... Iš kažkur vėjas atneša obuolių pyrago kvapą ir nuostabios kavos aromatą. Per pirštines jaučiu karšto puodelio šilumą ir aromato svaigulį... Jaučiu burnoj obuolio saldumą ir cinamono kartumą... Girdžiu žmonių klegesį, juoko skambumą, skubių žingsnių aidą... Visa tai taip tikra ir taip artima... Visa tai yra taip gražu... Nesinori grįžti iš to pasakų parko, kuriame spalvų ryškumui, vėjo muzikai, medžių šokiui nėra jokių ribų... Žiūriu ir mėgaujuosi kiekviena akimirka, nes, atmerkus akis, grįžtu į tylią ramią kavinę, kurioje sėdžiu su puodeliu rankose prie lango, tačiau kurioje nėra tos rudens harmonijos. Ir nors jaučiu klevų sirupo skonį, jis ne toks kaip tam parke, kur jo skonį sodrina spalvos, vėjas, saulė ir tie margaspalviai lapai bei jų tango...

Ruduo... Žinau, jis gražus ne tik parke... Ne tik kavos puodelyje, ne tik obuolių pyrage... Jis gražus ne tik mano vaizduotėje... Jis tobulas kiekvieną dieną, net kai merkia lietus... Juk lietus neatsiejama rudens dalis... Be lietaus nebūtų tų nuostabiai sodrių spalvų... Nebūtų tų magiškų rudens kvapų... Be lietaus, ko gero, iš viso nebūtų rudens... Gurkšteliu kavos ir užlieja malonių prisiminimų magija - su visomis spalvomis, muzika, kvapais... Visai tai rudens dovana... Dovana šiai magiškai akimirkai, persotintai jausmų, sukurtų susimaišius kavos ir pyrago aromatams...