Kai man sunku, aš visada ramybę randu čia. Palietus delnu nuo kaitrios dienos saulės įkaitusį akmenį, ji tarsi kraujas plūsteli mano venomis. Man telieka laukti, kol ji pripildys mane ir aš vėl pajausiu pilnatvę.
Kai man sunku, mane visada traukia čia. Aš galiu sėdėti valandų valandas šitoje ramybėje ir klausytis savo pačios minčių. Aš galiu užsimerkus gerti į save tylą, kurią man siūlo šiame miško šlaite įsikūręs tylos miestas. Galiu klausytis pušų šnaresio, lyg jos moteriškai plepėtų viena su kita, lyg aptarinėtų miegančio miesto naujienas.
Mano odą švelniai glosto besileidžianti saulė. Jaučiu jos rankas, apkabinančias mane tarsi tolimoje vaikystėje. Glaudžiuosi prie prisiminimo, kuris visada mane kviečia čia, kai man sunku. Tada aš galiu be žodžių, be minčių kažką kalbėti ir man palengvėja kažkiek. Išėmiau iš savo jausmų krepšio kelis akmenis, nusviedžiau juos griovin, bet likusius nešuosi namo. Nešuosi, nes dar nesu pasirengusi atsisveikinti su savo liūdesiu. Aš jį prisijaukinsiu, nes man jo dar reikia. Paskui perpiešiu ir pasidėsiu kaip gražius prisiminimus tolimoje širdies kertelėje, bet kad jie būtų visada lengvai pasiekiami...
Sėdžiu toje ramybėje. Kalbu kažką, bet ne maldą. Lyg pasakočiau savo liūdesį. Virš tylos miesto sugaudžia besileidžiantis lėktuvas. Nulydžiu jį pakėlus galvą kaip kokį prakeiksmą, ir vėl užsimerkiu...
Kai man sunku, aš visada randu ramybę čia. Vasara ar žiema... Pavasaris ar ruduo... Jaučiuosi palaiminta, kai bet kada galiu čia ateiti, prisėsti, kalbėti ir, svarbiausia, jausti atvirai, nesigėdydama ir nebijodama.
Kai man skauda, kai man sunku, aš visada čia randu sielos ramybę... Tylą... Susitaikymą su tuo skausmu, tuo liūdesiu ir tuo, kas visados yra neišvengiama...
Add comment
Comments