Mano slėnis...

Aš išeinu į savo slėnį. Į savo ramybės oazę. Į ten, kur vėjas dainuoja dainas, o jam pritaria linguojantys medžiai. Išeinu į ten, kur tyliai srovena kalnų upės tėkmė. Ten, kur tylu tarsi vakuume. Kur žmonių šešėlį užgožia samanose besislepiantys medžiai.

Išeinu į tylą, kurios garsus girdžiu tarsi sieloje atsimušiantį aidą. Kurios spalvas regiu tarsi kaleidoskopo stiklelius.

Pasineriu į slėnyje tvyrančią palaimą ir, iškėlusi rankas, priimu jo dalinamą gyvastį. Energija plūsta mano venomis tarsi magija. Aš ją geriu iš aplink mane esančių pievų, miškų, ežerų, snieguotų kalnų viršūnių.

Užsimerkiu. Užplūsta jausmų bangos, bet juose nėra nei žodžių, nei minčių, nei paslapties. Į mane plūstanti magija tarsi kuria mane iš nieko. Kuria mane nuo pačios mažiausios ląstelės. Ji sukuria iš manęs pasaką, kurios niekada niekas niekur neskaitė ir nepasakojo.

Stoviu iškėlus galvą. Užsimerkus. Iškėlus rankas į dievybę primenančią padangę. Mane apgaubusi magijos skara audžia būtį iš samanų, gėlių, šaltinio vandens, slėnio ramybės, paukščių dainų, žvėrių pramintų takų... Ir tos mažos, sukrypusios trobos kalno papėdeje auros.

Aš užsimerkus, tačiau matau kylančią saulę, sidabru žvilgančias kalnų viršūnes, smaragdu kvepiantį mišką, saulės zuikučiais tviskantį ežero paviršių...

Ramybė mano slėnyje pagaliau įgauna formą. Tylaus vasaros ryto fone nubundu iš pasiklydusio sapno ir kylu tartum iš juodo kapo. Spalvos aplink mane kuria gyvenimą, pripildytą nuostabių kvapų, garsų ir jausmų. Visa ta slėnio ramybės kakofonija magijos gijomis sutekėjo į mano venas ir tarsi bomba sprogo mano minčių fontanais.

Suklumpu ten, kur stovėjau. Žiūriu į savo rankas, tarsi pirmą kartą jas matyčiau. Jaučiu ryto gaivą tarsi pirmą kartą ją jausčiau. Ir girdžiu kaži kokį aidą slėnyje... Labai panašų į mano širdies dūžius...

Aš vėl jaučiu... Vėl matau... Vėl girdžiu... Ramybė manyje nugalėjo mano nerimą ir mano baimę. Pakėlė mane iš mano nuopolio ir atvedė į taką. Liepė juo eiti. Neskubėti ir nebijoti. Eiti tokiu greičiu, kad nepamesčiau savęs. Kad iš mano kišenių neišbyrėtų nei mintys, nei svajonės, nei siekiai... Prižadėjo prižiūrėti... Bet aš save žinau. Prisimenu, kokia esu. Aš pabėgsiu nuo savo ramybės ir vėl pasiklysiu... Pamesiu kelią į slėnį ir vėl blaškysiuos...