Apgaubk mane debesų skara, pasiklydusią eglyne, kuriame eglių šakos apkabinusios viena kitą. Kur paukščio giesmė užstrigusi jų tankmėje. Kur vėjas blaškosi vietos nerasdamas. Kur vienintelis ūpokšnis kulversčiais ritasi nuo vienišo kalno...
Apgaubk mane debesų skara tokią vienišą... ir pasiklydusią besileidžiančiame rūke. Kur debesų paklotas, užstrigęs už kalno viršūnės, šaltu žvilgsniu degina pavargusią sielą....
Apgaubk mane debesų skara tame pamirštame kalno šlaite, ieškančią nepraminto tako į ramybės slėnį. Apgaubk mane ir paglostyk mano vėjo dainoj besiplaikstančius drėgnus plaukus. Paglostyk man galvą. Gal tada išdrįsiu pakelti akis į tą didybę, kurią sukūrė visata grožiui ir palaimai. Kurią atrasti bandau šiame šlaite, įsitrigusiame niekieno laike...
Apgaubk mane debesų skara. Bandau eiti neatrastu taku į nežinią, kurią kuriu su kiekvienu žengtu žigsniu. Kuri atsiveria man be durų ir be langų vaizdu į raibuliuojančias sielos gelmes...
Apgaubk mane debesų skara ir sušildyk sudiržusią nuo žmonių žodžių ir nepamesto sielvarto mano širdį... Uždek man žiburį, kuris būtų mano švyturiu į slėnį, kuriame pametu ir atrandu save iš naujo... Kuriame skandinu save, paskęstu ir išnyru į paviršių... Kuris ir vėl sukuria mane, sulipdydamas iš daugybės šukių... ir kuriame aš jaučiuosi lyg už tvirtų namų sienų...
Apgaubk mane debesų skara ir siųsk širdį veriančią melodiją, kuri padės manyje atkurti anų dienų aidą...
Apgaubk mane debesų skara... Ir tiesiog leisk prisiglausti - prie kūno, prie širdies plakimo, minčių ir begarsių žodžių...
Apgaubk mane debesų skara... ir nieko nesakyk... Tiesiog apgaubk...
Add comment
Comments