#MinčiųUžrašinė

#MinčiųUžrašinė – tai miniatūrų rinkinys. Tai trumpi rašiniai apie tai, ką jaučia, mato, kuo gyvena moteris. Kiekvienas rašinys yra iliustruotas fotorgrafija ar piešiniu, labiausiai apibūdinančiu miniatūros esmę. Tai ne kažkieno mintys ir iliustracijos. Tai mano išjausti, išgyventi, iškvėpuoti ir išsaugoti minčių fragmentai, kuriais noriu pasidalinti su savo skaitytojais, kuriais noriu papasakoti, ir galbūt net įkvėpti gyventi gražų, prasmingą ir labai brangų gyvenimą.

#MinčiųUžrašinė - tai lyg kvietimas kartu palakioti mintimis padebesiais. Šioje knygoje nėra istorijos. Nėra jokių įspūdingų charakterių. Nėra jokių dramatiškų išgyvenimų. Joje mano mintys, kurias įkvėpė aplinka, saulė, jūra, lietus, kelionė į pasaulį ir į save, ilgesys, džiaugsmas, skausmas, meilė, ieškojimas, atradimai, sentimentai ir, žinoma, euforija, kad mums duota atmintis. Šioje knygoje nėra jokių pamokymų apie nieką. Šioje knygoje nėra jokių diskusijų ar pamąstymų šių dienų aktualijomis. Ši knyga - tai nieko neįpareigojančios mintys, aplankiusios mane netikėčiausiu metu. Užrašytos tada, kai jos jaustos stipriausiai. Užrašytos tada, kai jas lietė muzikos natos, kai jas vilgė lietus, glostė saulė, kai širdis jautė labai stipriai, kai sielą virpino pojūčiai, o protas liepė viską įamžinti raidėmis. Nes jos turi savybę išlikti, nepasiklysti triukšmo aide. Jos turi savybę sukurti fragmentą, kuris yra didis tos akimirkos liudytojas.

Štai jums balta knyga juodomis raidėmis - daug atskirų užrašytų fragmentų, gimusių iš mano pojūčių, vaizduotės, jausmų ir didelio troškimo įamžinti tai, kas taip brangu atrodo laikrodžio rodyklės žingsnyje...

Kviečiu Jus atsiversti #MinčiųUžrašinė ir pasinerti į mano pojūčių pasaulį... Dovanoju jums gražias, spalvotas, juodai baltas, skambias ir tylias akimirkas, prisotintas meilės, pagardintas atsidavimo, paprieskonintas skausmo ir liūdesio, bet tyras, nuoširdžias ir atviras...

Ateinu pas jus su citata "Kartais mes esame savo minčių vergai"...

FREE PREVIEW

Sėdžiu įprastoje kavinėje prie to paties staliuko. Ant jo vėl stovi graikiškos kavos puodelis. Nuo ryto saulė žarsto bučinius į žemę, tik spėk juos gaudyti. Jie glotniai limpa prie odos, nuspalvindami ją vasaros spalvomis ir atspalviais.

Aš sėdžiu ir laukiu. Paprastai jis praeidavo tuo pačiu metu. Senis ir jo mažytis šunytis, kuris nuolat tipendavo Senio pavėsyje. Žiūrėdavau į jį ir man prieš akis išplaukdavo Ernesto Hemingvėjaus knygos eilutės:

"Senis buvo liesas ir suvargęs, giliomis raukšlėmis išvagotu sprandu..."

"Jo marškiniai buvo ne mažiau sulopyti, negu burė, o lopai išblukę nuo saulės nelygiomis dėmėmis."

 Jie eidavo pajūrio keliu į vieną pusę. Po kurio laiko lėtai pėdindavo atgal. Ir visą laiką taip sinchroniškai... Lėti pakumpusio Senio žingsniai ir jo pavėsyje lėtai, ne per greitai bidzenantis jo šunytis.

Sėdėdavau kavinėje ir kiekvieną rytą laukdavau jų praeinant. Jie niekada nesidairydavo, tarsi nieko aplink juos nebūtų. Tik didelė plati jūra. Valtis. Ir žuvis.

Kaip Ernesto Hemingvėjo knygoje "Senis ir jūra". Senis ir jo šunytis. Rytas. Pajūris. Ir sustojęs aplink juos laikas. Stebėdavau juos nuo kavinės staliuko ir klausdavau savęs senio žodžiais:

"Laimė ateina pas žmogų įvairiu pavidalu, ir kas gali ją pažinti?"

Mes dažnai jos neatpažįstame. Aš nežinau laimingas jis buvo ar ne. Nežinau jo gyvenimo istorijos. Nežinau, kas jis. Koks jo vardas ir koks jis žmogus. Manoji laimė buvo jį stebėti. Lėtai einantį pajūrio keliu. Jis niekada nepasukdavo galvos į mano pusę ir niekada manęs nematė. Bet aš jį stebėjau kelis metus. Kiekvieną kartą sėsdamasi toje pačioje kavinėje prie staliuko ir imdama kavos puodelį į rankas, jau laukdavau jo kelionės pajūriu. Laukdavau Senio ir jo šunyčio.

Šiemet jau antri metai jis nebeateina. Nei jis, nei jo šunytis. Aš sėdžiu vėl toje pačioje kavinėje. Vėl geriu kavą. Ir kažkodėl vis dar laukiu. Žinau, kad jis neateis. Neatėjo pernai. Nors laukiau visą savaitę. Neatėjo vakar. Neateis šiandien. Ir nebeateis rytoj.

Aš nežinau jo likimo. Ir niekada nesužinosiu. Bet ši pakrantė, ši kavinė ir šis rytinės kavos puodelis man nuolat atneš prisiminimus apie Senį ir jo šunytį.

Gurkšteliu kavos ir mano mintyse atplaukia dar vieni Senio iš Ernesto Hemingvėjaus kūrinio žodžiai:

"Mano žadintuvas — senatvė. Kodėl seniai taip anksti keliasi? Nejaugi todėl, kad nori prailginti nors šią dieną?'"

Kažkodėl žvelgiant į tą mėlyną jūrą, į tą žmonių nuvaikščiotą taką, vėl norėčiau pamatyti jį - Senį ir jo šunytį... Tarsi mano vasaros simbolį, kurį stebėdavau, kurio laukdavau ir kuriuo savaip žavėdavausi rytais... Ta Senio ir jo šunyčio rytinio pasivaikščiojimo harmonija, kurios taip trūksta šiandien prie kavos... Be kurios rytinė kava tą vienintelę savaitę metuose tarsi prarado savo skonį. Tarsi jos aromatas būtų išblukęs rytinėje Kretos saulėje... Tarsi jos skonį būtų nusinešęs išdykęs šiaurės vėjas...

Senis ir jo šunytis... Jūra... Pajūrio takas... Graikiškos kavos aromatas... Ir kažkur iš toli atskriejančios pasiklydusios sirtakio natos...