Mano vaizduotė kuria paveikslą. Jame ji ir vėl piešia slėnį. Eglynu apaugusį kalno šlaitą. Ir vienišą trobą to kalno papėdėje. Žengiu į jį samanų kilimu tarsi iš kitos dimensijos ir tą pačią akimirką pajuntu palaimą ir ramybę – tokią ramybę, kurios taip tūksta mano kasdienybėje. Tokią remybę, kurioje nėra jokio kito pasaulio – tik aš ir tas slėnis iš mano vaizduotės.
Einu link to eglyno lėtai ir labai tyliai. Po kojomis tik samanos... Tarsi minkštas kilimas, dvelkiantis miško kvapu.. Ir virš galvos tyliai linguojantys medžiai. Ir ramus ramus kalnų ežeras. Jo paviršius tarsi gerai nuvalytas veidrodis, kuriame žvelgiu į save, tačiau matau tik dangų ir keletą lengvų pasiklydusių debesų. Nematau savo atvaizdo jokio, nes juk manęs ten nėra.
Slėnio tylą sudrebina kažkur sukaukiantis vilkas. Ar jis šio slėnio valdovas? O gal jo šeimininkė kažkur, su tik jai venai žinomu tikslu, bidzenanti lapė. O gal slėnio nakties paveiksle medžiuose pasislėpusi ūkianti pelėda? Ne. To slėnio šeimininkai – tai jį supantys kalnai snieguotomis viršūnėmis. Ir visai nesvarbu, kad slėnyje pavasaris... O gal vasara... Ten aukštai, tarsi paties visatos kūrėjo karalystėje, perlais ir deimantais žiba baltas sniegas, nesuterštas mūsų civilizacijos.
Žinote, aš labai dažnai rašau apie slėnį. Aš jį myliu. Aš jame randu savo ramybę. Aš jame pasisemiu jėgų, kurias išdalinu ir išdovanoju kasdienybėje. Aš apie jį nuolat svajoju. Mano vaizduotė nuolat mane ten veda už rankos pasisemti tos energijos, kurios nerandu niekur kitur.
O, žinote, kas įdomiausia? Aš niekada jame nebuvau, bet man beprotiškai gera žinoti, kad jis kažkur yra. Kodėl? Todėl, kad mano svajonė vieną dieną ten nuvykti. O svajonės juk pildosi? Bet kol kas aš tiesiog leidžiu mano fantazijai kurti ramybės ir palaimos oazę vietoje, kurią labai dažnai regiu nuotraukose. Aš tiesiog jaučiu tą gamtos energiją, plūstančią į mane. Aš leidžiu mano vaizduotei atverti vartus į mano sielą ir pripildyti ją tų spalvų, kurias siūlo pati visata, nutapiusi to slėnio paveikslą. Kalnai... Ežeras. Miškas kalno papėdėje... Pievos... Ir taip... Ta vieniša troba – gyvenama ar ne, nesvarbu, - su paprasta buitimi... Vilioja mane tarsi narkotikas.
Užsimerkusi aš niekada nenoriu grįžti į kasdienybę, nes toje slėnio ramybėje visada, absoliučiai visada, geriausiai girdžiu save. Girdžiu visas savo mintis. Galiu jas ištransliuoti be jokių trukdžių. Ir jos visada būna tokios tyros, tokios atviros, tokios nuoširdžios ir tokios tikros... Tokios tikros kaip tas slėnis nuotraukose ir tokios atviros, kaip mano sielos vartais. Iškeliu rankas į dangų ir imu suktis toje žalioje slėnio pievoje. Vėjas, pagavęs mano juoką, neša per kalnus į kitus klonius, o saulė, nors nedrąsiai, bet šildo mano skruotus, įraudusius nuo tyro kalnų oro.
Atsimerkiu ir žvelgiu į savo rankas. Į nučiupinėtą kalnų slėnio nuotrauką. Šypteliu svajonei ir įdedu ją į darbų kalendorių. Kylu naujiems darbams. Bet jaučiu savyje tą ankstyvo ryto rasą slėnyje. Ir tą nuostabų medžių kvapą. Girdžiu laukinių žvėrių gyvenimo aidus...
Tai mano slėnis... Tai mano ramybės oazė... Mano atgimimas iš nuolatinio nuopolio kasdienybėje....
P.S. Nuotraukos iš TV serialo Alex Hugo filmavimo
Add comment
Comments